Taikos sutartis

Taikos sutartimi šalys tarpusavio nuolaidomis išsprendžia kilusį teisminį ginčą, užkerta kelią kilti teisminiam ginčui ateityje, išsprendžia teismo sprendimo įvykdymo klausimą arba kitus ginčytinus klausimus.

Taikos sutarties pagrindu atsiradusi šalių prievolė jos dalyko atžvilgiu pripažįstama nedalia.

Taikos sutartis turi būti rašytinė. Šio reikalavimo nesilaikymas sutartį daro negaliojančią.

Taikos sutartis dėl asmenų teisinio statuso ar veiksnumo, dėl klausimų, kuriuos reglamentuoja teisės imperatyvios normos, taip pat dėl klausimų, susijusių su viešąja tvarka, negalioja.

Taikos sutartis gali būti pripažinta negaliojančia dėl esminės jos šalių nelygybės (CK 6.228 straipsnis), taip pat kitais sandorių negaliojimo pagrindais.

Jeigu taikos sutartis buvo sudaryta remiantis sandoriu, kuris taikos sutarties sudarymo metu negaliojo, tai tokia taikos sutartis negalioja.

Jeigu taikos sutartis sudaryta remiantis rašytiniais dokumentais, kurie vėliau paaiškėja esą suklastoti, tai tokia taikos sutartis negalioja.

Taikos sutartis negalioja, jeigu, sudarydamos taikos sutartį, viena ar abi šalys nežinojo, kad klausimas, esantis taikos sutarties dalyku, jau yra išspręstas įsiteisėjusiu teismo sprendimu, jeigu po jos sudarymo atsiranda dokumentai, patvirtinantys, kad viena iš taikos sutarties šalių neturi ir neturėjo teisės į tai, kas jai yra pripažinta taikos sutartimi. Šalių suklydimas dėl teisės normų, išskyrus imperatyviąsias teisės normas, nėra pagrindas pripažinti taikos sutartį negaliojanči.